info@laukodarzelis.lt +370 611 22224
Vaikų saugumo lauke ribos – erdvė klysti ir laisvė patirti
2017-05-30
0

Aptverti vaikus darželiuose, vesti pasivaikščioti tik takeliais ir neleisti vieniems pereiti gatvės? Vaikų saugumo lauke ribos ir taisyklės turi derėti su laisve tobulėti, o fizinį saugumą papildyti emocinis ir dvasinis. Kai vaikams suteikiama daugiau galimybių tyrinėti, karstytis medžiuose, laisvai reikšti emocijas, palaikomos jų idėjos, saugumas taip pat auga.
Ribos ir taisyklės, dienos ar savaitės ritmas, emociškai stabilus suaugęs šalia, erdvė klysti ir laisvė patirti, mokytis, idėjų palaikymas – tai keli iš vaikų saugumo lauke komponentų. Būtent lauke, natūralioje aplinkoje, jie mokosi susidurti su sunkumais ir juos įveikti, pasirinkti, tobulėti ir suaugti prisiimdami atsakomybę už riziką. Ribų peržengimas vaikams kartais yra būtinas.

„Leidžiame laisvai tyrinėti, lipti, karstytis, žaisti rizikingus žaidimus lauke, taip skatindami socialinį bendravimą, kūrybingumą, lankstumą. Darželyje užtikriname, kad vaiko emocijų proveržį nutikus nelaimei, pavyzdžiui, stiklo šuke įsipjovus pirštą ir sukilus baimei ar nerimui, pasitinka emocinę pusiausvyrą padedantis išlaikyti auklėtojas, ramiai reaguojantis į situaciją, kalbantis ramiu balso tonu ir sutvarstantis pirštą ar kitaip išsprendžiantis rūpesčius.

Svarbus ir mentalinis saugumas. Natūralioje gamtoje vaikams kyla ypatingai daug originalių idėjų ir minčių – senas išpuvęs medžio stuobrys virsta automobiliu, jį čia pat galima suremontuoti, bet tam reikia, kad suaugusieji palaikytų vaikų samprotavimu. Mes tą ir darome“, – vardijo Lauko darželio auklėtojo padėjėja Jūratė Žakienė, apie vaikų lauke saugumą kalbėjusi konferencijoje „Ankstyvasis saugaus eismo ugdymas – investicija į vaiko, kaip atsakingo keliautojo ateitį“.

Ribos ir taisyklės vaikui padeda orientuotis ir sukuria saugumą, bet prieš nubrėžiant ribas reikėtų atskirti, kokio jo elgesio netoleruosime – paprastai tai veiksmai, pavojingi pačiam vaikui ir aplinkiniams. Patartina apmąstyti, dėl kokio elgesio galima derėtis, o kokių taisyklių ir ribų laikymasis nėra svarbus. Pradėjus kalbėtis su vaiku apie taisykles, reikia užtikrinti, kad jos perdėtai nesuvaržys prigimtinių tobulėjimo ir laisvės poreikių.

Vaikai ne šiaip sau bando suaugusiųjų kantrybės ribas: iki 5-6 metų amžiaus jie taisyklių dar nesupranta tiesiogiai. Savo elgesį mažieji reguliuoja pagal tai, kaip reaguoja arba anksčiau reaguodavo suaugęs žmogus. Tyrinėdami vaikai peržengia tėvų ir auklėtojų nustatytas ribas, tada kyla kaltės jausmas. Jeigu krizė išsprendžiama tinkamai, jie pradeda suprasti, kokios taisyklės ir kokioje vietoje galioja, suvokia, kad jų reikia laikytis. Šiame etape vaikai ima jautriai reaguoti, jeigu taisyklės pažeidžiamos, pastebi, kad jų nesilaiko bendraamžiai.

„Ribų peržengimas yra būtinas norint, kad vaikas sėkmingai įveiktų krizę. Tam didelę įtaką turi suaugusiųjų sudarytos galimybės pačiam vaikui įsitraukti į rizikos vertinimo, prisiėmimo, valdymo procesus. Būdami lauke, tai lengviausiai galime įgyvendinti“, – sakė J. Žakienė.

Įprasta galvoti, kad saugumas ir laisvas vaikų tyrinėjimas yra skirtingose svarstyklių pusėse, ir didėjant vienam, mažėja kitas. Patirtis Lauko darželiuose leidžia kalbėti apie kitą saugumo ir tyrinėjimo santykį – kai vaikams suteikiama daugiau galimybių tyrinėti, saugumas taip pat auga.

Turėdamas laisvės ir patenkindamas poreikį tyrinėti, vaikas patiria sėkmę ir pasitenkinimą. Tačiau ankstyvojoje vaikystėje, iki penkerių metų, fizinio saugumo aplinkoje įvertinti tiesiogiai dar nesugeba, todėl elgiasi taip, kaip reaguoja suaugusieji – išgirdęs draudimų, kad į lauką eiti nesaugu, tokioje aplinkoje ir jausis nesaugiai.

JAV mokslininkai ištyrė, kad nesaugioje aplinkoje vaikai mažiau juda. Tuo metu suaugusiųjų paskatinimas tyrinėti aplinką plečia fizinio saugumo lauke ribas.

Fizinį saugumą papildo ir emocinis. Jam reikia patikimo šalia vaiko būnančio suaugusiojo, dienos, savaitės, metų ritmo, aiškių ribų ir taisyklių, padedančių bendrauti su kitais, orientuotis aplinkoje. Emocinį saugumą skatina vaiko jausmų, poreikių, individualaus vystymosi greičio, svajonių pripažinimas, nuoširdus dėmesys ir kontaktas, veikla kartu, asmeninės erdvės turėjimas. Kartais užtenka atskiro stalčiaus, galimybės ramiai pabūti atskiroje jaukioje erdvėje.

Vaikui saugumą suteikia suaugusiojo kantrybė ir ramybė, kai jis pats jau nebemoka valdytis, pavyzdžiui, klykdamas griūva ant žemės, užklupusių stiprių jausmų ištvėrimas ir suvaldymas bei su juo būnančio artimojo, auklėtojo savikontrolė.
Saugumo pirmiausia mokomasi šeimoje, čia kuriamos tradicijos, dienos, savaitės, mėnesio ritmas, kartojasi žinomi veiksmai ir dalykai, prie kurių vaikas pripranta. Įprasta rutina, ciklai sukuria jausmą, kad pasaulis yra saugus, nuspėjamas, jame gyventi ramu. Jeigu panašiu metu vyksta kėlimasis, vakarinis ėjimas miegoti, prasideda ir baigiasi švaros, pasakėlės ritualai, švenčiami gimtadieniai, vaikas jaučiasi užtikrintai.

Emocinis ir mentalinis saugumas svarbūs, bet ne mažiau asmenybę formuoja ir dvasinis saugumas, kitaip sakant, tikėjimas neapčiuopiamais dalykais. „Mes leidžiame vaikams tikėti nematomais dalykais: meile, sėkme, gerumu, dvasia. Pati gamta įkvepia tikėjimui, kad mažiausias vabaliukas yra svarbi visumos dalis, stebime jį gamtos prieglobstyje ir patys jaučiamės globojami“, – apie dvasinį vaiko saugumą kalbėjo J. Žakienė.

Saugumą vaikui suteikia aplinkiniai, jų požiūris ir reakcijos. Štai keli svarbūs niuansai, leidžiantys pasitikėti savimi ne tik lauke, gatvėje, bet ir savo šeimoje, bendruomenėje – taip pat ir savo paties galvoje:

• Moralės ir etikos vertybės, taisyklės, kurių laikosi suaugusieji, artimiausioje jo aplinkoje sutampa.
• Vaiko mintys ir žodžiai sutinkami pagarbiai, jam suteikiama laisvė išreikšti samprotavimus.
• Reikalavimų kiekis ne per didelis, pareigos šeimoje, bendruomenėje aiškios.
• Suteikiama erdvė klysti ir paskatinimas ištaisyti klaidas.
• Kasdienis knygų skaitymas.
• Kritika, nepasitenkinimas, bambėjimas, savęs teisimas, neigiamas požiūris į save nekuria mentalinio saugumo, todėl stengiamasi nuo to susilaikyti.
• Perdėti lūkesčiai vaiko atžvilgiu keičiami leidimu jam mąstyti ir veikti savo ritmu. Žavimasi vaiku tokiu, koks jis yra, neskubama iš jo lipdyti suaugusiųjų įsivaizdavimą atitinkančio tobulo žmogus.
• Savo pavyzdžiu suaugusieji moko vaiką tikėti sėkme imantis naujų idėjų.
• Tikėjimas neapčiuopiamais dalykais – sėkme, gerumu, meile, dvasia, Dievu – suteikia vaikui dvasinį saugumą.
• Vaikas auklėjamas be griaunančių džiaugsmą, pasitikėjimą, saugumą manipuliacijų, gąsdinimo nubausiančiais kalėdų seneliais ir kitais personažais.

Leave a Reply