fbpx
a

Lorem ipsum dolor amet, modus intellegebat duo dolorum graecis

Follow Us
  /  Lauko darželis   /  Rizikos ugdant lauke: kaip vaikui saugiai įlipti į medį?

Rizikos ugdant lauke: kaip vaikui saugiai įlipti į medį?

Kaip darželinukui saugiai įlipti į medį ar maudytis upėje? Kaip auklėtojui atskirti rizikas nuo pavojų ir gamtoje jaustis patogiai? „Lauko darželio“ auklėtojas Leonardas Smilgevičius įsitikinęs, kad svarbiausia – savo baimių neperduoti vaikams. Tęsiame straipsnių ciklą apie ugdymą lauke: dalinamės idėjomis, kaip taikyti jį praktiškai.

Rizika, pavojus ir ugdytojo baimės – kaip valdyti?

Maudynės Vilnelėje karštomis vasaros dienomis – įprasta su gamta augančių darželio vaikų dienos dalis. Būrelis darželinukų ir auklėtojų, mosuodami spalvotais rankšluosčiais, pajuda prie upės. Auklėtojai brenda į vandenį pabūti orientyrais, iki kur draugauti su upe saugu. „Lauko darželio“ Pavilniuose komandos narys L. Smilgevičius sako, kad auklėtojas čia yra riba, už kurios vaikai neturėtų eiti, nes upės vandens lygis ne visada vienodas. Kai kurie vaikai bristi gali tik prilaikomi už rankutės. Šiame darželyje, kaip ir visur, rizikos gali ištikti, bet pavojai – galimi iššūkiai, kliūtys ir grėsmės, visada numatomi ir turi aiškius elgesio algoritmus, padedančius jų išvengti.

„Vaikas bėgdamas turi riziką pargriūti, nusibalnoti kelį ar barzdą – kiekvieną kartą, kai pradeda judėti. Mūsų tikslas išvengti pavojų, o akivaizdžios rizikos šiek tiek reikia, kad vaikas išmoktų griūti, suprastų, kad paviršiai ne visada lygūs, pieva turi ir duobių, ir kupstų, mokytųsi įveiktų kliūtį, pasijustų galįs daugiau: tokiu būdu jisai auga“, – patirtinio ugdymo lauke principus vardija auklėtojas.

Galimų rizikų ir numatytų pavojų maudantis upėje daugiau nei bėgiojant pievoje, tenka susitarti, kad vaikai būtų tose erdvėse, kurias auklėtojai gali kontroliuoti, puikiai žinotų taisykles: „Tariamės, kad vaikai darytų taip, kad auklėtojas jaustųsi galintis suvaldyti pavojus“.

Prieš imantis pavojų valdymo, L. Smilgevičiui teko susidraugauti ir su savo baimėmis. Ketvirtus metus „Lauko darželyje“ skaičiuojantis ugdytojas pasakoja, kad pradžioje buvo neramu matyti prie upės kranto lakstančius vaikus – net ir per saugų atstumą. „Iš pradžių buvo nerimo, bet paskui matai, kad vaikas atpažįsta pavojų. Auklėtojo darbas pamatyti, kada jis užsižaidžia ir pavojaus nebepastebi“, – sako jis.

Dvimečiams apie rizikas ir pavojus tenka paaiškinti daugiau, trimečiai ir keturmečiai juos supranta geriau, o penkiamečiai ir šešiamečiai mielai susitarimų pamoko mažesnius vaikus.

Vienas iš auklėtojų tikslų, pasak L. Smilgevičiaus, yra savo baimių neperduoti vaikams – ne tik maudantis upėje, žygio metu kopiant į statų šlaitą, bet ir susipažįstant su įvairiais suaugusiųjų ne visada mėgstamais gyviais: varlėmis, vabalais, vabzdžiais.

Prieš lipant į medį – dvi taisyklės

Mokslininkai nustatė, kad laipiojimas po medžius gerina kognityvinius gebėjimus ir darbinę atmintį. Po dviejų valandų aktyvios veiklos, tokios kaip lipimas į medį, balansavimas, bėgiojimas basomis, darbinė atmintis pagerėjo 50 proc. Kai būdamas darželinuku judi ir galvoji vienu metu, geriau pasiruoši būsimam mokyklos etapui. L. Smilgevičius pastebi, kad judrios veiklos gamtoje nugalint baimes, įveikiant kliūtis vaikams iš tiesų naudingos.

„Ką pastebėjau per savo darbo metus – tai, kaip vaikas bėga nelygiu paviršiumi, pieva, labai skiriasi nuo to, kai jis pradeda lankyti darželį, ir kai pabūna jame ilgiau. Pradžioje dažnai griūna, o paskui išsivysto pusiausvyros pojūtis: esu matęs, kaip vaikas užkliūna – jau, atrodo, tuoj grius, bet dar porą žingsnių deda, atsitiesia ir bėga toliau“, – sako ugdytojas.

Bėgioti po pievas išmokstama greitai, o kaip saugiai įlipti į medį? L. Smilgevičius su kolegomis vaikams išaiškina du susitarimus: pirma, į medį jie turi gebėti įlipti patys; antra, lipti ne aukščiau, nei suaugęs juos galės pasiekti. „Jeigu tu negali įlipti į medį, tai dar į medį lipti per anksti“, – paprastą sprendimą turi auklėtojas.

Ta pati taisyklė galioja ir žengiant per rąstus, ropščiantis ant akmenų ar šokant per griovį: „Jeigu pats negali ar tau baisu, tai, vadinasi, dar per anksti. Žinoma, būna, kad ir norisi, ir baisu, vaikas bando baimę įveikti – tokiu atveju bandai padėti, pasiūlai, kur dėti ranką, kartais palaikai už rankos, bet didesnę dalį ropojimo, lipimo vaikas pats turi daryti“.

Darželinukams L. Smilgevičius dažnai duoda patarimą judant per kliūtis bandyti remtis į paviršių trimis taškais: dviem kojomis ir viena ranka, arba dvi rankomis ir viena koja, nes taip saugiausia. Panašią metodiką naudoja ir alpinistai.

Ko labiausiai bijo per nelygius paviršius judėti pradėję, į žygius einantys vaikai? Vienam nebaisu nušokti nuo didžiulio akmens, kitas nedrįsta šokti nuo suoliuko. Vienam ilgiau reikia auklėtojo rankos kaip alpinistui apsauginės virvės, kitas nori viską daryti pats. Vis dėlto palaipsniui visi ima judėti užtikrinčiau, tobulina gebėjimus, o apgalvotų kliūčių įveikimas leidžia stiprėti ne tik fiziškai, bet ir emociškai.

Gamtos įvairovė – vertybė

Buvimas lauke moko nusiraminimo, susitelkimo, pažadina savarankišką mokslinį ir meninį domėjimąsi. L. Smilgevičius sako pastebėjęs, kad gamta yra tokios įvairovės, kurios žmogaus sukurta aplinka negali pasiūlyti, šaltinis. Būdami joje, vaikai greitai išmoksta skirti formas, per asociacijas su daiktais – matematinius, geometrinius dydžius, atstumus. Gamta teigiamai veikia regėjimą, stimuliuoja smegenų veiklą.

„Pradėjus čia dirbti, man buvo atradimas, kaip vaikai vaikšto po mišką, renka šakeles, pasakoja tarpusavyje nebūtus dalykus – taip vystosi literatūriniai gebėjimai, jie suvokia pasakojimo struktūrą. Tai vyksta ne tik gamtoje, bet gamta įkvepia, nes joje daug pokyčių, įvairovės, vaikai labai gerai jaučiasi tokioje aplinkoje“ – savo patirtimi dalijasi auklėtojas.

Gamtinė aplinka paskatina ir kūrybiškumą žaidžiant. L. Smilgevičiui vieno vaiko tėtis pasakojo, kad palankęs darželį sūnus, išėjęs į kiemą, randa ką veikti ir be žaislų: prisirenka pagaliukų, akmenukų, kuria istorijas, stato. Tai pamatę, kiti vaikai užsimano būtent to pagaliuko ir akmenuko, kurį žaidžiantis turi, prašo pasidalinti, nes nesupranta, kad bet kuris nuo žemės pakeltas akmenukas ar pagaliukas gali tapti žaidimų objektu.

Anksčiau dirbęs fotografu vilnietis visada mėgo bendrauti su vaikais, jam pavykdavo išlaikyti jų dėmesį. Fotografuojamas vaikas, pasak L. Smilgevičiaus, reta kada pozuoja, nebent jau yra perėmęs suaugusiųjų „instrukcijas“, kaip elgtis pamačius kamerą, todėl geram kadrui gaudyti kartais turi tik dvi minutes. Draugai taip pat kartojo, kad vaikams su juo smagu – darželis, kuriame daugiausia laiko leidžiama lauke, pasirodė geriausias pokyčių kelias.