Švenčiame Dagos (derliaus) šventę

Pasėjus rugius (rugsėjis), kai grūdas po žeme ima leisti šaknis, švenčiama Dagos šventė. Prosenoviškas žodis “daga” reiškia dygimą, brandą, derlių, “dagoti” – imti, valyti derlių, gauti kaip atpildą, “nudagoti” – užderėti. Ką pasisėjai, tą ir dagosi! Dagotuvės – tai darbų laukuose, bulviakasio pabaigtuvės su patalkių vaišėmis. Tai metinių duoklių atidavimo laikas, kaimo vaikų mokslo metų pradžia – pabaiga. Kitados buvo pagerbiamos ir apdovanojamos „bobutės“ – kaimo pribuvėjos. Senovėje pabaigus žemės darbus valstiečiai atskaičiuodavo dalį savo derliaus kunigaikščiui. Senovės lietuviai, džiaugdamiesi derliumi, dėkodavo Žemininkui (Žemėpačiui) – žemės, derliaus, namų, sodybos bei vietovės dievui. Žemės dievas buvo garbinamas laikant namuose žalčius. O šventės metu kiekvieno valgio po gabaliuką pirmiausia mesdavo po stalu, sakydami „Tau, Žemininke, mūsų dieve, dėkojame, kad visus metus mus sveikus ir visko pertekusius užlaikei, nuo ugnies, geležies, ligų ir priešų apsaugojai“ .

Sukrikščioninus Dagotuves imta vadinti Mykolinėmis. Lietuvos bažnyčiose kasmet vyksta Šv. Mykolo atlaidai lydimi šventinių mugių, koncertų.

Rugsėjo mėnuo senovėje buvo vadinama labai įvairiai: rudeninis, viržių, rujos, sėjos, dagos, rudugys, paukštlėkis, šilinis, strazdinis, veselinis. Tai rodo, kiek daug pokyčių gamtoje įvyksta per šį mėnesį.