Vėlinės Lauko darželyje
Šią savaitę su vaikučiais minime Vėlines. Gaminome žibintus iš stiklainių, kuriuos kiekvienas vaikas puošė įvairiomis spalvomis. Galiausiai, stiklainius pakabinome ant virvučių ir įdėjome degančias žvakutes. Tamsoje mėgavomės neįprastomis švieselėmis…
Senovės lietuviai minėdavo mirusiuosius keturis kartus per metus, skirtingu metų laiku. Rudenį, kai gamta apmiršta, spalio mėnesio pabaigoje – lapkričio pradžioje švenčiamos Ilgės. Senovėje šie mėnesiai buvo vadinami vėliumi, vėliniu. Vėlė – tai mirusio žmogaus siela.
Mūsų dienomis lapkričio 1 d. minima Visų šventųjų šventė, o lapkričio 2 d. – Vėlinės. Mūsų protėviai suvokė amžiną gimties ir mirties virsmo ratą, kuriame gyvenimas nutrūksta tik laikinai. Jie tikėjo vėlių dalyvavimu gyvųjų pasaulyje, todėl norėdami su jomis sugyventi gražiuoju, stengdavosi joms įtikti ir ypatingai pagerbti. Mirusiųjų giminaičių vėlėms namuose iškūrendavo pirtį, padengdavo stalą, atverdavo langus ir duris, pririšdavo šunis, kad artimųjų vėlės galėtų lengviau patekti į namus. Patys šeimininkai tokį vakarą vengdavo be reikalo nevaikščioti, laikėsi rimties. Vėliau valgius nešdavo į kapines ir ten puotaudavo. Seniau vietoje žvakių kapinėse degdavo laužus. Svarbu buvo pabendrauti ne tik su artimųjų vėlėmis, bet ir aplankyti pilkapius – mūsų protėvių kapus. Buvo giedamos mirusiesiems prišaukti ir pagerbti skirtos giesmės. Pagrindinės Vėlinių apeigos – vėlių vaišinimas ir ugnies deginimas.
Senovės lietuviai tikėjo, kad pasaulis – tai kalnas, ant kurio auga Pasaulio medis, o po jo šaknimis pomirtinio pasaulio buveinė. Todėl vėlėms vaišinti buvo ruošiami tamsių spalvų valgiai. Maistą dėdavo ant „stalelių“ padarytų iš žemės.
