Ant lauko žvakelė žibėjo…

Vieną darganotą gruodžio penktadienio rytmetį  Lauko darželio bendruomenė susibūrė kalėdiniame miške. Patys jį radome kasdienių žygių su vaikais metu. Surinkome šiukšles, papuošėme ir  tapo jis šventinis. Degėme ugnelę, žaidėme pasaką.  Kiekvienas šventės dalyvis rinkosi pats sau vaidmenį: slibinu, paukšteliu, broliu ar tiesiog žiūrovu pabūti. Giedojome kalėdines giesmes, vaišinomės šventiniais priešpiečiais, būrėmės, radome dovanų… Tylaus miško ir Kalėdų šventės dvasia palietė kiekvieną – šypsojosi visi.

Tėvelių įspūdžiai:

<…> Ramybė džiaugsmas ir padėka kaip laužant kalėdaitį prie kučių stalo. Gera buvo keliauti, būti, stebėti. Matyti vaikus žaidžiančius o ne vaidinančius, ir ,,žiūrovus” stebinčius  ir matančius nebūtinai vien tai kas jiems rodoma. Gera girdėti balsus, skambančius, nors ir be dainos žodžių. <…>

Jurgita

<…> Ypač jaučiuosi laiminga darželyje nematydama dresūros, dirbtinumo, bauginimo, emocinio šantažo, griežtumo dėl perdėtos tvarkos (nemėtyti, nedaužyti, neišsitepti ir pan)… <…>

Elžbieta