Patirtinis ugdymas lauko darželyje

Šešis medžius ilgai stebėjęs vaikas nusprendžia, kad tarp jų gali stovėti puikus namas. Pusmetį gražias stiklo šukes parke rinkęs darželinukas sugalvoja sudėti mozaiką. Suaugusieji čia reikalingi ne tam, kad taptų vaikiškų projektų viršininkais – jie tik padeda kurstyti smalsumą. Taip veikia patirtinis ugdymas, kurį nagrinėja mokslininkai ir kuris nuo pat įsikūrimo taikomas Lauko darželiuose.

Vaikams tenka savo idėjas apmąstyti, atrasti būdus jas paversti realybe ir suprasti, ką naujos patirtys pridėjo prie asmenybės koliažo. Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo Lietuvoje iššūkius ir galimybes tarptautinėje mokslinėje praktinėje konferencijoje nagrinėję dalyviai sutarė, kad šis modelis skatina vertinti procesą, o ne lenktyniauti dėl pasiekimų.

Perskaitęs knygą, vaikas sugalvojo pasidaryti kaukę. Auklėtoja, išklausiusi mažylio norą, neskubėjo jam išrikiuoti priemonių, kurių prireiks tokiam darbui. Iš pradžių ji vaiko klausė, kokios medžiagos, jo nuomone, labiausiai tiktų kaukei. Taip atsirado kempinė, reikalinga pagrindui, dvi „akys“, ilgą nosį atstojanti dušo žarna. Kantrus suaugusiojo buvimas paskatino darželinuką patį mąstyti ir ieškoti variantų. Toks pasakojimas, kuriuo Kauno Kolegijoje, Justino Vienožinskio menų fakultete vykusioje konferencijoje „Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogų rengimo problematika“ pasidalijo patirtinį ugdymą tyrinėjanti Portugalijos mokslininkė Cristina Mesquita, iliustruoja jo esmę. Šį metodą taikančiose ugdymo įstaigose vaikai žinias sugeria per asmeninę patirtį, įsitraukę į veiklas, kurioms jiems tenka patiems pasiruošti, sugalvoti, kaip įgyvendinti savo sumanymus, paskui apmąstyti, ką pavyko padaryti, ir taip tobulėti.

Patirtinio mokymo metodas yra esminis visose holistinėse pedagogikose, o Lauko darželiuose jis taikomas trečius metus, nuo pat įsikūrimo. Konferencijoje pranešimą „Ugdymas lauke praktiškai“ skaitę VŠĮ „Lauko darželis“ atstovai Irena Arčiauskienė ir Žilvinas Karpis pasakojo, kad jie kasdien kursto vaikų smalsumą, leisdami patirti tikrus dalykus, o ne jų imitacijas. Darželinukai ne skaito knygose apie laužo kūrimą ir imituoja veiksmą, bet iš tikrųjų išmoksta, prižiūrimi suaugusiųjų, jį sukurti, ne žaidžia namus, o sugalvoja, kaip tarp medžių pasistatyti tikrą namelį iš lentų.

„Centre yra vaikas, trokštantis tobulėti, augti, laisvėti. Remiantis humanistine pedagogika, to nori visi vaikai. Reikia sudaryti sąlygas jų poreikiams patenkinti, o laukas tam tinkamiausia vieta, – patirtinio ugdymo esmę aiškino Lauko darželiui Kaune vadovaujanti Irena Arčiauskienė. – Ir auklėtojas yra šalia tam, kad kurstytų vaiko smalsumą, o ne vadovautų“.

Vaikai, kuriems nedraudžiama dūkti, laisvai žaisti, jų veiksmus priimant natūraliai kaip gamtoje vykstančius procesus, savo energiją galiausiai nukreipia atradimams ir idėjoms paversti realybe. I. Arčiauskienė prisiminė, kaip du berniukai, kurį laiką stebėję tarp šešių medžių esantį tarpą, nusprendė statyti jame namą.

„Dvi dienas bernužėliai kalbėjo, kaip tai darys, o trečią dieną iš pavėsinės atsinešė lentą. Pradėjo ją dėlioti tarp medžių. Atrodo, suaugusiam norėtųsi padėti, „pataisyti“ veiksmus, bet mūsų auklėtojas Eimantas stovi, nieko nesako, neskuba aiškinti. Patys pradėjo planuoti, lentas iš krūvos nešti. Paskui, ilgiau pasitarę, suradę, kaip sudėti pirmas lentas, atėjo pas auklėtoją ir sako: „Mums reikės stogo“. Supratome, kad dabar tinkamas metas padėti išsiaiškinti, kaip jį daryti“, – pasakojo darželio atstovė.

Po truputį ryškėjo namo kontūrai: karkasas iš lentų, nuožulnus brezentinis stogas, leidžiantis laisvai nubėgti vandeniui. Berniukai patys kalė vinis, o kasdien, išeidami iš darželio, atsisveikindami vienas kitam sakydavo: „Pagalvok apie namą“. Taip vyko ugdymo procesas, paremtas jų pačių idėjomis, refleksijomis ir emocijomis, o ne kitų primestais, iš anksto įtvirtintais, dalykais. Mokymasis tapo prasmingas, įdomus pačiam besimokančiam vaikui, nes paties kuriamas žinojimas paprastai įgauna didesnę vertę.

„Smalsus, žingeidus vaikas savo žinojimą kuria ne sėdėdamas prie pratybų, o per patirtį“, – kalbėdama apie pedagogams kylančius iššūkius, sakė Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vadėja Laimutė Jankauskienė.

Savo pranešime ji pastebėjo, kad dabartinė ugdymo kokybė nėra pakankama, daug kas sutelkta į rezultatus, pasiekimus. Todėl kai kurios veiklos, pavyzdžiui, spektakliai mokyklose, tampa parodomosios, o juose vaidinančių vaikų patirtys – ne tokios reikšmingos kaip mokytojų nurodymai.

Patirtinį ugdymą kol kas bene aktyviausiai taiko „Lauko darželių“ komanda – jų pastebėjimai buvo aktualūs daugeliui valstybinių darželių auklėtojų. Kai kurie šį metodą jau taiko, kitiems jis pakankamai naujas. Pasak pirmųjų Lietuvoje darželių, kuriuose didžiąją laiko dalį vaikai praleidžia lauke, įkūrėjo Ž. Karpio, nors patirtinis ugdymas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paprastas, nelengva surasti jį laisvai taikančių pedagogų. „Dažnas pedagogas kažkodėl labai akcentuoja rezultatus, o procesą palieka antrame plane. Viena iš priežasčių gali būti ta, kad vadovybė reikalauja planų, atsiskaityti už programų įgyvendinimą. Tokiu būdu patenkama į užburtą ratą: kaip sudaryti planus, kaip juos užrašyti, ką su tais planais daryti, kaip už juos atsiskaityti. Jei bent pusė to laiko, skiriamo popieriams pildyti, būtų atriekta vaikams, jie užaugtų laimingesni, sveikesni ir protingesni“, – sakė Ž. Karpis.

Lauko darželiuose auklėtojų prašoma ugdymo planą savaitei užrašyti laikantis dienos, savaitės ritmo, bet kuo paprasčiau, o pagrindinį dėmesį sutelkti į vaikus.

„Mes turime savo ugdymo procesą, jie – savo“, – diskutuodama su kolegomis iš kitų darželių, sakė I. Arčiauskienė, praktiškai matanti, kiek daug vaikams duoda laisvė pasaulį atrasti patiems.

Ji prisiminė berniuką, kuris pusmetį Ąžuolyno parke rinkdavo patikusias stiklo šukes. Nors suaugusiems knietėjo pradėti nuo įspėjimų, kad šukių geriau neliesti, jie apsiribojo paaiškinimais, kuris stiklas saugus imti, kad šukes geriausia laikyti dėžutėje. Savotiškas rūšiavimo projektas, auklėtojams kurstant vaiko smalsumą, siūlant iš stiklo kažką sukurti, pamažu virsta stiklo šukių mozaikos projektu – tokia idėja gimė iš neužgniaužiamo vaikiško smalsumo.

Svarbūs patirtinio mokymo(si) komponentai:

• Tinkama, palanki veikloms aplinka.
• Patirtis, kur suaugęs ne nurodinėja, o skatina pačiam atrasti, mąstyti.
• Tempas, kurį pasirenka kiekvienas vaikas individualiai.
• Patirties apgalvojimas – kas ir kodėl pavyko, kodėl reikėjo daryti būtent taip, ką galima keisti, kas patiko, kaip paveikė.
• Ateities planavimas – kaip kitą kartą padaryti geriau.