Laimingas vaikas
Priešmokyklinio amžiaus vaiko vidinio gyvenimo intensyvumas yra nepaprastai didelis. Bergždžiai jo praleistas laikas, veltui sugaišta valanda tame amžiuje prilygsta ištisiems metams suaugusiojo amžiuje. Ne, yra dar blogiau. Ką suaugęs pražiopsojo, tą jis vėliau gali dar atsigriebti. Tačiau ko vaikas neįsigijo savo formavimosi laikotarpyje, to jis vėliau gali ir nepasiekti jokiomis pastangomis nei savo nei kitų, arba pasieks labai sunkiai dirbdamas.
Kodėl pirmieji šešeri žmogaus gyvenimo metai dažniausiai skiriami tik beprasmiškiems žaidimams, miegui bei valgiui?
Žmogus-vaikas nuo pat savo gyvenimo pradžios turi būti ne tik auginamas, bet ir auklėjamas. Auklėti – reiškia padėti dvasiniam pradui normaliai vystytis. Auklėti reikia taip, kad vaikas visada veiktų prasmingai. Vaikas laimingas, jei jo veikimas (kas jis bebūtų) padeda jam sąmonėti, tobulėti, savarankiškėti ir ugdyti savo charakterį. Todėl vaikas turi dirbti pats, kad lavintų visus savo organus ir sugebėjimus. Jis tai turėtų daryti pats kiekvienoje savo veiklos srityje: proto, valios ir kūno.
M. Montessori paminėjo kelis mažylių asmenybės bruožus ir juos pavadino paslėptais deimantais vaiko sieloje:
- nuostabus protinis pajėgumas susikaupti;
- meilė tvarkai, kurią sugeba palaikyti;
- ypatingas noras kartoti tą patį veiksmą daug kartų;
- geriau renkasi prasmingą veiklą, o ne žaislus;
- drausmei palaikyti nereikia bausmių, o darbštumui skatinti – pagyrimų ar kokių nors atžymėjimų;
- nepaprastai mėgsta tylą ir gali ją palaikyti;
- turi stiprų vidinį pagarbos pajautimą savo asmeniui ir sugeba oriai elgtis;
- nuo trejų su puse metų rodo didelį norą mokytis, o apie penktuosius metus jau skaito, rašo, skaičiuoja, sprendžia aritmetinius uždavinius ir t.t.;
- nori turėti pasirinkimo laisvę.
Šitų „deimantų” neigimas ar nepaisymas, ar užgožimas, neparuošiant atitinkamos aplinkos, kuri dažniausiai yra netinkama normaliam augimui ir vystymuisi, sunkina mažo vaiko gyvenimą, vaikas kankinasi. Jis auga ir vystosi nelaimingas, neapkęsdamas pasaulio ir žmonių.
iš Domicelės Petrutytės knygos „Vaikas – Dievo dovana”:
„Vaiko vidaus pasaulis vystosi jo išorinės aplinkos padedamas ir dėl to reikalingas aiškus, apčiuopiamas vadovas – tvarka. Kaip embrioninis kūno augimas vyksta ne palaidai, o labai tvarkingai – skylant per pusę ląstelėms, kurios susirikiuoja tam tikra tvarka ir yra pasiruošusios laikui atėjus atlikti savo paskirties uždavinius, – taip ir žmogaus sielos statyba negali vykti sąmyšyje, netvarkoje tarp kažkokių besąryšinių dėsnių”
