Vaiko sėkmę lemia trijų pagrindinių poreikių patenkinimas
Laisvė, augimas per patirtį, pakankamai erdvės atradimams, tapsmas suaugusiuoju mokantis prisiimti atsakomybę ir dirbant lauko darbus – keli svarbūs dalykai, kuriuos vaikui duoda ugdymas lauke. Auklėtojai turi suteikti vaikui galimybę patenkinti tris pagrindinius poreikius, tuomet jis pasieks sėkmę. Pavyzdžiui, tuščiaviduriame medžio kamiene pamatys automobilį, o įpratęs atrasti tai, kas nematoma kitiems, suaugęs ras netikėtą nišą savo verslui.
Prasidėjus ugdymo procesui ikimokyklinio amžiaus tarpsnyje valstybė ir ugdytojai viliasi, kad į pirmą klasę palydės sveikus, orius, bendradarbiaujančius, bendraujančius, smalsius ir kūrybiškus vaikus. Pranešimą ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo darbuotojų konferencijoje „Ankstyvasis ugdymas – investicija į vaiko, kaip valstybės piliečio, ateitį“ skaičiusi Lauko darželio Kauno padalinio vadovė Irena Aračiauskienė įsitikinusi, kad svarbiausia nepamiršti pamatinių dalykų – vaiko prigimties ir jo poreikių.
Vaiko prigimtinus poreikius atskleidžia humanistinė individualioji pedagogika, taip pat vaiko raidos psichologija. „Visi vaikai augdami trokšta trijų dalykų: tobulėti susidurdami su sunkumais ir juos įveikdami, trokšta suaugti – šį poreikį patenkina bendraudami su mumis, suaugusiais, ir taip pat trokšta laisvės – jos pasiekia turėdami galimybę pasirinkti. Manau, kad būtent čia ir slypi didžioji ugdymo kokybės dalis.
Vaikas, galėdamas patenkinti prigimtinius poreikius, patiria didžiulę asmeninę sėkmę, o tai reiškia, kad sėkmę patiriame ir mes, ir ugdymo procesas“, – išvardijo I. Aračiauskienė.
Ugdytojų užduotis mokant kasdienių įgūdžių, pasak jos, yra užtikrinti galimybę vaikui patenkinti prigimtinius poreikius emocinio raštingumo, aplinkos pažinimo, meninės raiškos srityse.
„Ugdymas yra kaip gyvenimas, gyvenimas nėra rezultatas, tai – procesas. O procesas yra tai, ką mes patiriame, todėl galima sakyti, kad ugdymo procesas yra gyvenimo patyrimas. Tobula terpė patirti gyvenimą vaikams ir mums yra laukas, nes tai yra tikra, gyva. Laukas duoda didesnę erdvę ir galimybes saviraiškai, daugiau spalvų, pojūčių, garsų, galimybių tyrinėjimui“, – sakė darželio atstovė.
Gyvenimo patyrimas, pasak I. Aračiauskienės, kaupiasi per bendrus darbus, bendrą buitį. Pavyzdžiui, Lauko darželio Kaune diena žiemą prasideda rūpinimusi, kad lauko trobelėje degtų ugnis, tam reikia atsinešti malkų. Paskui skubama praustuvę pripildyti vandens, pašluoti grindis, nuvalyti stalus, nusikasti sniegą. Gali atrodyti, kad tai suaugusiųjų atsakomybė, tačiau vaikams labai norisi prisiimti jos dalį – jie su pasimėgavimu ir pasididžiavimu dirba „suaugusiųjų“ darbus. Kas jau kas, o sniego kasimas lauko darželiuose yra tapęs viena geriausių pramogų. Vaikai labai rimtai vertina ir maisto gamybą, įvairių objektų statybas.
Kauno lauko darželyje jau mėnesį tęsiasi namo statyba. Kartą du berniukai, ilgą laiką stebėję tarp šešių medžių esantį tarpą, nusprendė statyti jame namą. Galbūt suveikė ir auklėtojos frazė, kad tai labai tinkama vieta tokiam sumanymui.
„Dvi dienas bernužėliai kalbėjo, kaip tai darys, o trečią dieną iš pavėsinės atsinešė lentą. Pradėjo ją dėlioti tarp medžių. Atrodo, suaugusiam norėtųsi padėti, „pataisyti“ veiksmus, bet mūsų auklėtojas Eimantas stovi, nieko nesako, neskuba aiškinti. Patys pradėjo planuoti, lentas iš krūvos nešti. Paskui, ilgiau pasitarę, suradę, kaip sudėti pirmas lentas, atėjo pas auklėtoją ir sako: „Mums reikės stogo“. Supratome, kad dabar tinkamas metas padėti išsiaiškinti, kaip jį daryti“, – projekto istoriją pasakojo ugdymo specialistė.
Po truputį ryškėjo namo kontūrai: karkasas iš lentų, nuožulnus brezentinis stogas, leidžiantis laisvai nubėgti vandeniui. Vyko ugdymo procesas, paremtas jų pačių idėjomis, refleksijomis ir emocijomis, o ne kitų primestais, iš anksto įtvirtintais, dalykais. Dirbdami vaikai mokėsi bendradarbiavimo tarpusavyje ir su suaugusiais, kūrybiškai bandė įveikti sunkumus, mokėsi iš savo patyrimo – pagrindiniai poreikiai buvo patenkinti.
Kol vaikai lauke jaučiasi laisvi atrasti, išlieti emocijas, mokytis ar pabūti su savimi, kai prireikia privačios erdvės, auklėtojai turi daugiau galimybių juos stebėti, analizuoti elgesį, poreikius – uždarose patalpose šie procesai vyksta kitaip. I. Aračiauskienė prisiminė kurį laiką stebėjusi, kaip dviejų metų mergaitė susirado ramų darželio kampą, kur stovėjo stalas, suolai. Šalia suolo sugraibė šakelę, užlipo ant suolo, ir bandė šakelę pataikyti į vazą su gėlėmis. Paklausta, ką čia daro, atsakė žvejojanti. Po dešimties minučių nulipo nuo suolelio, apėjo stalą iš kitos pusės, ir susikaupusi kartojo savo veiksmus. Tai tik vienas iš atvejų, kai vaikas gauna užtektinai erdvės sau ir savo sumanymams, suaugusiems būnant tik netrukdantiems stebėtojams.
Pranešimą Kauno lauko darželio vadovė baigė parodžiusi vaikus, kažką veikiančius seno tuščiavidurio medžio drevėje. Pasirodo, kad žygio metu radę tokį neįprastą medį, jie nusprendė, kad tai – mašina. Ir kurį laiką užsiėmė jos „taisymu“.
„Gal vaikas, pamatęs medyje automobilį, atradęs, ko niekas kitas nematė, suaugęs pamatys nišą savo verslui“, – kūrybinius stimulus, kuriuos suteikia pagrindinių poreikių patenkinimas ir lauko aplinka, įžvelgė I. Aračiauskienė.
